Kai sekasi viskas, pasirinkti sunkiausia: kaip jaunam žmogui atrasti savo kelią?

Įžanga

Vis daugiau moksleivių ir jų tėvų stojimą į universitetą planuoja sąmoningai – lygina programas, atlieka karjeros testus, ieško patarimų. Vis dėlto statistika nesikeičia: Vakarų Europos universitetuose iki 40 proc. pirmakursių per pirmuosius metus supranta, kad pasirinko ne tą programą. Dažniausiai ne todėl, kad jiems trūko gabumų, o todėl, kad prieš stojant nebuvo padaryti „namų darbai“. Apie tai, kaip pasirinkti studijų kryptį, ar verta imti laisvus metus po mokyklos ir kokių klaidų daro net patys gabiausi stojantieji, Wonder Education ir MOKIO įkūrėjai Emilė Paskočimaitė ir Vincentas Pilkickis kalbėjo lrytas.lt laidos „Švietimo kodas“ tinklalaidėje „Kas naujo švietime“. Šiame straipsnyje – svarbiausios pokalbio mintys ir praktiniai patarimai moksleiviams bei jų tėvams.

Kas svarbiausia?

Pasirinkti studijas sunku ne tik tiems, kuriems mokykloje sekasi sunkiau. Dažnai sunkiausia būtent tiems, kuriems sekasi viskas – ir matematika, ir anglų, ir istorija. Kai nė vienas dalykas neišsiskiria, atsivertus universitetų programų sąrašą variantų atrodo be galo daug. Štai kas, mūsų patirtimi, lemia, ar pasirinkimas bus sėkmingas:

• Sąmoningas pasirinkimas, o ne aplinkos spaudimas: Moksleivį veikia šeima, lūkesčiai „studijuoti mediciną kaip senelis“ ar „teisę kaip tėvai“, draugų pasirinkimai ir nerimas dėl dirbtinio intelekto keičiamos darbo rinkos. Iš mūsų praktikos – moksleivis, kuris eina į programą su tikra aistra, yra daug sėkmingesnis nei tas, kurį veda tėvų lūkesčiai. Būtent iš spaudimo dažniausiai ir atsiranda vėlesnis nusivylimas ir studijų keitimas.
• Popamokinės veiklos ir „šešėliavimas“: Ar man patiks dirbti marketinge, chirurgijoje ar programavime, nesužinosi vien skaitydamas knygas. Šiandien daug įmonių leidžia moksleiviams pabūti šalia specialisto vieną darbo dieną, atlikti trumpą praktiką, pasikalbėti. Jei tėtis ar senelis sako „studijuok mediciną“, paprašyk pamatyti, kaip atrodo jo darbo diena – taip suprasi ne tik profesiją, bet ir tai, kaip atrodys tavo gyvenimas ją dirbant.
• Programos turinys, o ne gražus pavadinimas: Viena dažniausių klaidų – rinktis pagal pavadinimą. Moksleivis, kuris „nenori nieko bendro turėti su matematika“, įstoja į politikos mokslus Nyderlanduose ar Vokietijoje ir pirmą pusmetį studijuoja... statistiką aukštu lygiu. Prieš stojant būtina išsinagrinėti modulius, paskaitas ir egzaminus – ką iš tiesų reiškia studijuoti politiką, sociologiją ar švietimo mokslus.
• Programos, o ne universiteto reitingas: Reitingai koreliuoja su kokybe, tačiau žiūrėti vien į pasaulio „top 50“ – klaida. Universitetas iš to sąrašo gali visai nesispecializuoti tavo norimoje srityje. Vertinkite programos reitingą, dėstytojų ir studentų santykį, ar tai didelis tiriamasis universitetas (kur bakalauro studentai nėra prioritetas) ar mažesnė, į bakalaurą orientuota institucija.
• Aplinka ir miestas: Aplinka – milžiniškas faktorius tiek renkantis, tiek vėliau sprendžiant nutraukti studijas. Įsivaizduojame Amsterdamą su dviračiais ir kanalais, o nuvažiavę suprantame: viskas brangu, teks dirbti, o be išsilavinimo – greičiausiai kurjeriu. Jei tik yra galimybė, prieš stojant nuvažiuokite į miestą ir pabūkite jame bent kelias dienas.
• Vasaros programos universitetuose: Harvardas ir daugybė kitų universitetų kviečia moksleivius į vasaros stovyklas, kai kurios jų – net apmokamos pačių universitetų. Tai puiki proga pajusti universiteto klimatą ir suprasti, ar pavežti universitetinį krūvį (jos intensyvesnės nei įprasta mokykla). Ar tai tiesiogiai sustiprins paraišką – diskutuotina, bet aiškumo dėl savęs tikrai suteiks.
• Gap year – tik su strategija: Laisvi metai po mokyklos nebeturi neigiamos konotacijos ir net konkurencingiausiems universitetams įtakos neturi tol, kol tie metai praleidžiami naudingai: praktikos, darbas, narystės organizacijose, paraiškos stiprinimas. Įstojus dar 12 klasėje, galima pasinaudoti atidėtu priėmimu (deferred admission) – universitetas rezervuoja vietą metams. Svarbiausia gebėti universitetui parodyti, kad metai buvo skirti kažkam svarbiam, o ne poilsiui, nes „nežinojau, ko noriu“.
• Darbo rinka ir dirbtinis intelektas: Tradicinės studijų kryptys – matematika, kompiuterių mokslas, kalbos – niekur nedings. Kaip internetas nepanaikino kompiuterių mokslo, taip ir DI tik pakels kompetencijų kartelę. Kuo anksčiau moksleivis pradės dirbti su DI įrankiais ir modeliais dar mokykloje, tuo lengviau bus rinktis. O gebėjimai, kurie išliks nepriklausomai nuo technologijų: kritinis mąstymas, sąmoningumas renkantis, refleksija ir unikalumas – gebėjimas būti savimi, kai kiekvienas gali tapti dizaineriu ar programuotoju.

Kas toliau?

Jei sėdite priešais universitetų sąrašą ir nežinote, nuo ko pradėti – tai visiškai normalu 11 ar 12 klasėje. Nemaža dalis žmonių savo kryptį išsigrynina tik magistro lygmenyje ar jau dirbdami. Tačiau nežinojimas neturi virsti neviltimi. Mūsų siūlomas išeities taškas – ramiai susidaryti planą iš trijų klausimų:

• Su kuo man reikia pasikalbėti? Galbūt su dėde chirurgu, buvusiu mokiniu, kuris studijuoja jus dominančią programą, ar žmogumi, kurio darbas atrodo įdomus. Parašykite, paprašykite kavos – daugelis mielai sutinka. Išėjimas iš savo galvos dažnai yra būtent tai, ko labiausiai trūksta.
• Ką man reikia patirti? Suplanuokite bent vieną „šešėliavimo“ dieną, trumpą praktiką, savanorystę ar vasaros programą universitete. Po pamokinės veiklos yra pagrindinis būdas suprasti, kokioje aplinkoje jums smagiausia būti savimi.
• Ką iš tiesų reiškia ši programa? Atsiverskite tris–penkias programas ir išsinagrinėkite modulius, paskaitų tipus ir egzaminus. Palyginkite programos, o ne universiteto reitingą, ir pasitikrinkite, ar institucija orientuota į bakalauro studentus.
• Pradėkite nuo asmenybės ir karjeros testų, bet nesustokite ties jais: Testai (pvz., CliftonStrengths) padeda pamatyti prigimtines savybes ir kompetencijas, kurių pats gal nepastebi. Jie nepasakys, ką daryti ateinančius dešimt metų, bet leidžia žengti pirmą, informuotą žingsnį.
• Tėvams – palaikymas, o ne sprendimai: Vaikui reikia ne to, kad tėvai „žinotų, kaip viskas bus“, o kad parodytų kelius: pasiūlytų karjeros testą, padėtų surasti žmogų pokalbiui, būtų šalia visame procese. Toks buvimas kartu ne tik sustiprina ryšį šeimoje, bet ir suteikia moksleiviui tvirtumo, kad jis gali rinktis pats.
• Nebijokite kreiptis pagalbos: Kartais šeimoje sunku rasti žmogų, su kuriuo galima atvirai pasikalbėti apie ateitį. Tam yra mentoriai, karjeros konsultantai ir organizacijos, kurios kasdien dirba būtent su tokiais pasirinkimais.

Pasirinkimas, kurį darote 10–12 klasėje, nėra nuosprendis visam gyvenimui – darbo rinka vis labiau vertina kelis įgūdžius, dvigubi bakalaurai ir kryptį keičiantys magistrai tampa norma. Tačiau kuo sąmoningiau žengsite pirmą žingsnį, tuo mažiau laiko, pinigų ir nervų kainuos vėlesni. Jei norite kartu susidėlioti strategiją – nuo savęs pažinimo iki konkretaus universitetų ir programų sąrašo – susisiekite su Wonder Education komanda, o daugiau apie tai, kaip vertina užsienio universitetai, skaitykite mūsų straipsnyje „Stojamieji į JAV universitetus: kokios galimybės?“. Visą pokalbį žiūrėkite lrytas.lt „Švietimo kodas“.

‍